Šiandien sovietinė švietimo sistema tradiciškai yra barama (kaip ir beveik viskas sovietinė). Pavyzdžiui, tai sudėtinga ir perkrauta. Nereikia mažam žmogui tobulėti visapusiškai: juk svarbiausia pasirodyti geru specialistu – žmogaus funkcija, „tekinimo stakle“, tik su širdimi ir valia. O šiuolaikinė sistema tikrai daug geresnė. Užtenka prisiminti, kad šiandieninėje mokykloje, priešingai nei sovietinėje, kartotojų ir vargšų mokinių po pietų su ugnimi nerasi!
Tie, kurie mokėsi sovietmečiu, puikiai prisimena, kad sovietinėse mokyklose buvo prasti mokiniai ir kartotojai. Jų niekada nebuvo labai daug, vis dėlto jau 1990-aisiais „neišmanėlių“ pradėjo sparčiai mažėti. O 2000-ųjų pradžioje nevykėliai ir kartotojai iš tikrųjų tapo folkloro elementu. Kur jie dingo ir kokia buvo priežastis, iš tikrųjų švietimo sistemos sėkmė?
Jeigu „sėkmė“ reiškia visos būsimųjų piliečių auklėjimo ir ugdymo institucijos degradaciją, tai taip, neturtingų mokinių išnykimas yra neabejotinas pliusas. Tiesą sakant, viskas paprasta. Kad ir kaip jie bardavo sovietinę sistemą, bet prieš nelemtąją „Perestroiką“, daugeliu atvejų, priešais vaikų darželį, mokyklai, vidurinei profesinei ir aukštajai mokyklai teko užduotis ne tik rengti būsimus darbininkus, bet ir ugdyti piliečių. Iš čia iš esmės skiriasi dėstytojų požiūris tiek į pasirengimą, tiek į vertinimą.
Sovietinis požiūris šiuo klausimu puikiai atspindi aforizmą „jei nemoki, išmokysime, jei nenorėsi – priversime“. Net visiškas kvailys, tinginys ir vidutinybė, Tėvynė nepasidavė likimo gailestingumui. Jis vis tiek buvo priverstas mokytis ir įgyti bent minimalių žinių. Klausime apie dalyko žinojimą buvo tikra praraja tarp dviejų – nesėkmės ir trijų – kompensacijos. Sovietinė švietimo sistema nedavė atlaidų ir nedarė į kompromisus, todėl paliko vaiką ar paauglį sekundei o treti metai auklėjimo ir ugdymo tikslais neatrodė kažkas baisaus, visų pirma dėl mokymo kompozicija. Sovietinė visuomenė buvo kolektyvistinė net aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Ir todėl, jei 20 vaikų išmoko, o 2 – ne, tai aiškiai ne mokytojo reikalas.
„Draugiškame 90-aisiais“ viskas pasikeitė. Pamažu Nevykėliai iš banalių neišmanėlių virto našta ir problema. Niekas daugiau nenorėjo su jais maištauti. Visuomenėje nukrypus nuo kolektyvizmo link individualizmo, pamažu susiformavo mintis, kad bet kuris prastas mokinys yra mokytojo asmeninės nesėkmės įrodymas. Dabar tai buvo jau ne mokinio, o mokytojo reikalas. Visa tai buvo uždėta ant mokyklų lenktynių dėl „stimuliukų“ ir daugybės dokumentų, nes kiekvieną kartotuvą reikia specialiai įforminti, o kiekvieną ketvirčio dvikovą paaiškinti į viršininkus. Pasidarė lengviau dėti trejetą ir pamiršti vaiką: net jei jis tingi, turi problemų namuose arba jis tikrai nesupranta – visa tai nustojo būti valstybės institucijos problemos išsilavinimas.
Šiandien mokytojas visoje posovietinėje erdvėje yra žmogus su nesėkmės stigma. Net jei jam pasisekė patekti dirbti į privačią mokyklą. Persekiojami savo viršininkų, mokinių ir tėvų, apkrauti tonomis popierizmo ir mažų atlyginimų, mokytojai nenori ir negali normaliai mokyti vaikų. O svarbiausia, jie nenori ir negali jų auklėti. Ne vienas mokytojas imsis nereikalingų problemų su neturtingais mokiniais už tuos centus, kuriuos jie jam sumoka. Ir net jei mokytoja netikėtai pasirodytų principinga, mokykla vis tiek už kabliuko ar už gudrybės užtikrins, kad vaikas neliktų antriems metams. Tačiau vaikas iš to žinių neįgis. Galiausiai švietimas pagaliau tapo „paslauga“.
>>>>Idėjos gyvenimui | NOVATE.RU<<<<
Jei norite sužinoti dar daugiau įdomių dalykų, turėtumėte perskaityti apie postapokaliptiniai peizažai: 7 apleistos vietos didžiausiuose pasaulio miestuose.
Šaltinis: https://novate.ru/blogs/070721/59630/
TAI YRA ĮDOMU:
1. Kodėl Amerikos priemiesčiuose statomi kartoniniai ir faneros namai?
2. Kodėl amerikiečiai vyrai po marškinėliais nešioja marškinėlius?
3. Kodėl SSRS automatinis šautuvas pasirodė 1949 m., o JAV tik 1964 m.