Pagrindinė privačių namų problema šaltuoju metų laiku yra šildymo organizavimas. Senuose kaimuose daugelis žmonių krosnelę kūrena malkomis, tačiau tokia galimybė tinka ne visiems.
Taigi mes to atsisakėme ir galvojome, kokį šildymą pasirinkti savo namams. Pasitarę su namiškiais priėjome išvados, kad šildymas turi būti autonominis, kad nereikėtų nuolat stebėti malkų ir anglies kiekio, pirkti jų ir pan.
Tada mums liko du pagrindiniai variantai: dujinis ir elektrinis šildymas. Galiausiai nugalėjo antrasis variantas. Žinoma, kai kurie nesutiktų su mūsų sprendimu ir pasirinktų dujas. Pabandysiu paaiškinti savo sprendimą.
Dujinis šildymas – puikus pasirinkimas, kurio dar negalime sau leisti.
Kai nusipirkome sklypą, sužinojau, kokią civilizacijos naudą į jį galėsime atnešti. Netoli mūsų namo yra centrinio šildymo trasa. Namas stovi mažoje gatvelėje 8 namai.
Vienas mūsų kaimynas prieš porą metų atsisakė centrinio šildymo ir name įrengė granulinį katilą. Noriu pastebėti, kad jis turi įspūdingą gyvenamąjį plotą – daugiau nei 230 kvadratinių metrų.
Kiti kaimynai, nuo kurių mus skiria 3 namai, naudojasi centralizuotu šildymu, tačiau jų namo plotas kiek daugiau nei 180 kv.m. Žiemą jie kiekvieną mėnesį gauna 5–8 tūkstančių rublių kvitus už dujas. Pasak kaimynų, jų namuose nėra taip karšta, kiek turi mokėti. Todėl kai kuriose patalpose netgi įrengė papildomus elektrinius šildytuvus. Pasirodo, už elektrą taip pat reikia mokėti daugiau.
Palyginti su kaimynais, mūsų namas kuklus – 120 kv.m. Paskaičiavome, kad su dujiniu šildymu per mėnesį tektų išleisti nuo 5 tūkst. Bet tai nelabai išgąsdino, nes už elektrą mokame ne mažiau.
Kitas veiksnys tapo svarbiu. Apie 20% namų mūsų mieste yra privatūs. Iš viso turime 8 katilinės ir anglimi kūrenamą elektrinę, kuri šildo daugiaaukščius pastatus. Kad tarifai būtų daugmaž vienodi, katilinės buvo finansuojamos iš miesto biudžeto.
Tačiau pastaruoju metu situacija pasikeitė, miestas nustojo investuoti į katilines. Dėl to tarifai smarkiai išaugo. Nusprendėme palaukti, kiek galiausiai turėsime sumokėti. Jei tarifai bus priimtini, prisijungti prie katilinės nebus sunku. Jei sumos per didelės, tai ir toliau namui šildyti naudosime elektrą.
Kodėl dujinis šildymas mums netiko?
Mūsų mieste yra centrinis greitkelis, kuris eina prie pat mūsų namų. Norėdami prisijungti prie jo, turite mokėti daugiau 250 tūkstančių rublių. Net jei kvitai už dujas mažesni nei už elektrą, pradinę sumą surinkti sunku.
Mūsų mieste galima prijungti dujas 1,5 tūkst. namų. Tačiau mažai kas naudojasi šia funkcija – apie 180 namų. Ne visi gali paimti ir išdėstyti 250 tūkstančių rublių.
Noriu pažymėti, kad už elektros energijos tiekimą į svetainę sumokėjome šiek tiek daugiau nei 500 rublių. Dėl to turime 3 fazes po 15 kW. Kaip pasakojo vienas iš kaimynų, prieš dešimt metų už šią paslaugą reikėjo pakloti keliasdešimt tūkstančių rublių. Tačiau šiandien tai kainuoja tik centus.
Tikiuosi, kad ateityje už dujų prijungimą daug mokėti nereikės. Miesto valdžia į dujų tinklų organizavimą investavo nemažą sumą, o gyventojai dujų nevartoja, nes neįperka. Jei vamzdžiai nenaudojami, jie suges.
Tad laukiame, kol atpigs namo dujofikavimas, kad galėtume prisijungti prie centrinės magistralės. Tuo tarpu šildome elektra.
Be to, 250 tūkst mes tiesiog jo dar neturime!))
Ačiū, kad perskaitėte straipsnį iki galo! Labai džiaugsiuosi jūsų like 👍 irkanalo prenumerata.