1. Pagrindinės charakteristikos
Mažytis, bet žiaurus plėšrūnas buvo vadinamas žeberklu. Vėblys yra artimiausias mėsėdžių būrio Cunyi šeimos Mustela genties atstovų (audinės, ermino, šeškų) giminaitis. Be to, šia tvarka gyvūnas yra mažiausias, o didžiausias yra baltasis lokys. Gan netikėta, bet tiesa.
Vizliai turi lankstų, pailgą kūną, miniatiūrinę galvą ir trumpą snukį. Vasaros sezono metu žebenkšties „kailis“ viršuje būna rudos spalvos (nuo smėlio iki tamsiai rudos, priklausomai nuo porūšio), o apačioje – baltas. Žiemos sezono metu gyvūno kailis yra visiškai baltas. Vėblys stulbinančiai panašus į erminą, tik yra mažesnis, o galiukas ant uodegos nedažytas juodai. Būtent pagal dydį ir uodegą galite tiksliai jį atpažinti.
Vėžio kūno ilgio diapazonas yra gana platus. Patelės gali būti 11-20 centimetrų ilgio, o patinai 13-26 centimetrų ilgio. Dydžiui įtakos turi porūšis. Vizliai gyvena beveik visur šiauriniame pusrutulyje: Eurazijoje, Šiaurės Amerikoje, šiaurinėje Afrikos dalyje. Be to, didžiausi atstovai gyvena pietuose - Kazachstano stepėse ir kalnuose, Kaukaze, pietinėje Azijos dalyje. Mažiausi gyvena beveik visoje Rusijos teritorijoje, Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Vidurinėje juostoje gyvena porūšis, kurio dydžiai yra vidutiniai.
Žiblių kūno svoris taip pat dviprasmiškas. Patinai gali sverti nuo 40–50 iki 250 gramų, o patelės – 30–120 gramų.
Vikšrų buveinė yra plati. Jų galima išvysti miškuose, užliejamose lygumose, paupiuose, laukuose, slėniuose, kalnuose ir net gyvenvietėse. Svarbiausia, kad būtų iš ko pasipelnyti ir pasislėpti. Gyvūnai mėgsta slaptumą, todėl retai patenka į žmogaus akis.
2. Ką valgo žebenkštis
Pagrindinę žeberklų racioną sudaro smulkūs graužikai, tokie kaip jerboos, pelės, pelėnai ir vabzdžiaėdžiai, tokie kaip kurmiai ir stribai. Kiek rečiau jie medžioja stambesnius graužikus – žiurkėnus ir žiurkes. Dažnai vikšrų skaičius tiesiogiai priklauso nuo grobio kiekio.
Šis mažas plėšrūnas puikiai gaudo paukščius, naikina lizdus, vagia iš jų kiaušinius, medžioja žinduolius. Jo aukomis gali tapti ir driežai, gyvatės bei žalčiai, tačiau taip nutinka daug rečiau. Taip pat yra didelių trofėjų tetervinų, lazdynų, tetervinų, tetervinų, triušių pavidalu.
3. Teritoriškumas
Patino teritorija visada ribojasi su patelių teritorijomis (paprastai keliomis) arba įtraukia jas į savo. Gyvūnai poruojasi pavasarį ir pačioje vasaros pradžioje. Ateityje patelė visiškai užsiims palikuonimis. Beveik visada vadoje yra nuo penkių iki šešių kūdikių. Patelė juos atsiveda saugioje prieglaudoje. Patelės neturi savo letenomis padarytų skylių. Jie užima kitų graužikų „namus“. Lizdų dalis išklota iš anksto išdžiovinta žole ir grobio odelėmis.
>>>>Idėjos gyvenimui | NOVATE.RU<<<<
Per mėnesį jaunikliams atsiveria akys ir ausys, o dar po mėnesio jaunikliai bando patys sumedžioti. Po dešimties–dvylikos savaičių nuo gimimo „jaunuoliai“ palieka tėvus ieškoti savo teritorijų.
Tai bus taip pat įdomu ir naudinga sužinoti ar visi gyvūnai bijo ugnies: nuo kurių žvėrių ugnis miške neišgelbės.
Šaltinis: https://novate.ru/blogs/140721/59767/
TAI YRA ĮDOMU:
1. Kodėl Amerikos priemiesčiuose statomi kartoniniai ir faneros namai?
2. Kodėl amerikiečiai vyrai po marškinėliais nešioja marškinėlius?
3. Kodėl SSRS automatinis šautuvas pasirodė 1949 m., o JAV tik 1964 m.