Didysis vadas Julijus Cezaris įėjo į istoriją kaip drąsus, sumanus, gudrus vadas. Daug metų praleido mūšiuose ir mūšiuose toli nuo tėvynės, iškovodamas pergalę po pergalės. Tačiau jo neaplenkė ir savo karių maištas, su kuriuo jis susidorojo garbingai. Jam padėjo vos vienas žodis, laiku pasakytas ir išgirstas nepatenkintos pusės.
1. Trumpai apie to meto išorinius karus ir konkrečiai apie Cezarį
Su amžiumi Gajus Julijus Cezaris pradėjo kitaip elgtis karo klausimais. Jei anksčiau, būdamas jaunas, romėnų vadas būtų elgęsis griežtai pagal anksčiau parengtą planą ir po kelerių metų karo būtų iškovojęs pergalę, tada, būdamas penkiasdešimties, jis jau įstojo kitaip. Po Egipto ir jo karalienės Kleopatros užkariavimo jis tapo tėvu. Valdovas pagimdė jam gražų sūnų, pavadintą garsiojo tėvo Cezario vardu. Ir pats Cezaris buvo pavargęs nuo tokio gyvenimo ir nesibaigiančių karų. Po to, kai jį pasiekė žinia, kad Pharnacesas surengė maištą, Julius net nesurinko kariuomenės. Su nedideliu būriu kareivių jis išvyko į Kilikiją.
Tai buvo padaryta siekiant sumažinti kelio ir atitinkamai laiko sąnaudas, nes Pontus buvo visai šalia šios teritorijos. Be to, Gneusas Domicijus Galacijus buvo čia su tuo, kas liko iš jo legionų po Cezario pergalės. Be to, netoliese buvo Galatija, kurią valdė Dejotoras. Karalius buvo Gnėjaus Pompėjaus Magnos, Julijaus varžovo, sąjungininkas. Taigi jis pasakė jiems, kad atleis jų kaltę, jei jie aprūpins jį savo kariuomene kovai su Farnaku. Žinoma, politikai nesileido į ginčą, o pateikė viską, ko reikėjo.
Cezaris sutiko Pharnaceso kariuomenę netoli Zelos (miestas buvo šiuolaikinės Turkijos teritorijoje). Jam prireikė tik trijų dienų, kad juos visiškai nugalėtų. Laiške tarybai, atsiųstame prieš grįždamas į Romą, Cezaris parašė tris žodžius, kuriuos žino ir mūsų amžininkai – veni, vidi, vici. Kaip visi suprantame, vertime jie reiškia „atėjo, pamačiau, užkariavo“.
Bet likusieji neatėjo. Kad ateityje būtų išvengta ilgamečio pilietinio karo ir nemažų aukų jame, vadui teko vykti į Afriką. Ten apsigyveno Metellus Scipio, buvęs pompėjietis, tapęs Numidijos valdovo Jubos sąjungininku.
2. Vidinė problema – karių riaušės
Svarbi problema buvo prie Romos stovėjusių legionų maištas. Pavargę nuo karo metų, atlyginimų trūkumo, ilgo išsiskyrimo su šeimomis kariai surengė maištą. Jų lyderiai susitiko su Cezariumi Marso lauke. Sukilėliai tikėjosi, kad jų reikalavimai bus patenkinti, o jei bus atsisakyta, grasino šturmuoti Romą. Tačiau viskas vyko pagal visiškai kitokį scenarijų.
Vos viena vado frazė privertė juos išsiskirstyti ir grįžti jau prašydami atleidimo. Julius ilgai nekalbėjo, tik pasakė: „Jūs atleidžiami, išeinate, piliečiai“. Tai buvo paskutinis žodis, kuris suvaidino pagrindinį vaidmenį. Piliečiai reiškė civilius. Tokių žmonių į Afriką dėl artėjančio karo nesiims, o ten turėjo būti geras grobis. Be nedidelės algos, atleisti legionieriai daugiau nieko nematė.
Žinoma, tai netiko daugumai karių, kurių gyvenimo prasmė buvo karas, nebaudžiamumas, prieiga prie grobio, besąlyginė valdžia nugalėtų teritorijų gyventojams. Natūralu, kad jie buvo pasirengę kovoti už Romą ir Julių Cezarį beveik visomis sąlygomis. Viena fraze didysis diktatorius nuramino nepatenkintus žmones ir savo žinioje suteikė ištikimus karius.
Tęsiant temos skaitymą, kiek sumokėjo už tarnybą legionieriams senovės Romoje ir kam išleido pinigus.
Šaltinis: https://novate.ru/blogs/080821/60093/
TAI YRA ĮDOMU:
1. Nepagaunamasis „Junkers“: didelio aukščio bombonešis Ju 86, kurio sovietų oro gynyba nepasiekė
2. Makarovo pistoletas: kodėl šiuolaikiniai modeliai turi juodą rankeną, jei SSRS ji buvo ruda
3. Kaip didžiuliam laivui pavyksta išsilaikyti prie santykinai mažo inkaro srovėje