Daugelis besidominčių ginklais puikiai žino, kad užpakaliuose dažnai daromos specialios įdubos, skirtos įdėti penalą su naudingais ginklų priežiūros įrankiais. Taigi kyla klausimas: kodėl per visą šaunamųjų ginklų istoriją nė vienas dizaineris nesiūlė vidinės užpakalinės erdvės naudoti kaip šovinių dėtuvės?
Tiesą sakant, idėja į šautuvo buožę įdėti dėtuvės su šoviniais pirmą kartą buvo išsakyta dar XIX amžiuje. Šios srities pradininkas – amerikietis Christopheris Spenceris, 1860 metais užpatentavęs savo karabiną ir šautuvą su dėtuvės buože. Iš pradžių Spenceris pasiūlė parduotuvėje paslėpti tik vieną tūbelę su kasetėmis. Ir kaip galima numanyti, tuomet dizaineriai pataikė „breaking bad“. Vieną dėtuvės vamzdelį užpakalyje iš karto sekė dvi, o paskui trys su gana gudria amunicijos padavimo sistema. Visų pirma, tokį šautuvą 1885 metais pasiūlė vokiečių dizaineris Ferdinandas Mannlicheris. Ir tada buvo Evans ir Wilson šautuvai, kurių užpakalyje iš viso buvo 5 šovinių skyriai!
Dizainerių kūrybiškumas buvo nuostabus. Tačiau kūrybiškumas-kūrybiškumas, bet parduotuvės užpakaliukuose turėjo keletą labai rimtų trūkumų. Pirma, visos tokios parduotuvės nukentėjo nuo varžtų gedimo, kuris galėjo nutikti, jei kita kasetė dėl kokių nors priežasčių neišeitų ar net pavėluotų. Antra, užsidegimo sutrikimo atveju yra didelė tikimybė, kad likusi kasetė pataikys į kitos tarnaujančios kasetės kulką. Šią problemą sprendžia parduotuvės elektros trauka. Tačiau tokie veiksmai yra kupini amunicijos sprogimo (nušauta parduotuvės viduje). Trečia, tokią parduotuvę galima uždaryti tik atidarius sklendę ir prieš nuspaudžiant gaiduką. Šios taisyklės pažeidimas yra kupinas rankenos ir viso paleidimo mechanizmo pažeidimo.
>>>>Idėjos gyvenimui | NOVATE.RU<<<<
Kitaip tariant, parduotuvių dizainas užpakaliuke pasirodė itin nepatikimas. Iki XX amžiaus dizaineriai Europoje ir JAV stengėsi išspręsti atrastas problemas. Didžiausios sėkmės šioje srityje sulaukė jau minėtas Ferdinandas Mannlicheris, pasiūlęs ovalą tūbelė kasetėms, kuri neleido pradurti grunto ir tuo pačiu išsprendė kelias esmines problemas problemų. Tačiau bėda buvo ta, kad kiekvienas paskesnis bandymas „išgydyti“ perspektyvų dizainą virsdavo tuo, kas nėra taip mylima nei kariuomenėje, nei gamyboje – komplikacija. Dėl to, jei iki 1940-ųjų buvo naudojamas koks nors „Lebel“ šautuvas, žurnalų atsargos net nebuvo pradėtos gaminti masiškai.
Jei norite sužinoti dar daugiau įdomių dalykų, turėtumėte perskaityti apie 4 populiarūs mitai apie Kalašnikovo automatąkurios yra populiarios ir šiandien.
Šaltinis: https://novate.ru/blogs/120622/63269/